Europos Sąjungos direktyvos ir biurokratų planai popieriuje dažnai atrodo gražiai, bet praktikoje susiduriama su visai kita realybe.
Puikus to pavyzdys – dabartinė „privalomų dviejų mėnesių“ neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų sistema, kuri praktikoje virto finansine bauda Lietuvos šeimoms.
Kaip sistema veikia dabar? Jei šeima pasirenka 24 mėnesių vaiko priežiūros atostogas, po 22 mėnesių mama teisiškai privalo grįžti į darbą, o likusius 2 mėnesius su vaiku turi likti tėtis.
Kokia yra liūdna realybė? Dažniausiai vyrai dėl darbo specifikos, prisiimtų įsipareigojimų darbdaviams ar finansinių priežasčių tiesiog negali išeiti šių atostogų. Kas vyksta tada? Mamos yra priverstos imti NEAPMOKAMAS atostogas, kad pabūtų su vaiku, kol jam sueis dveji metai.
Rezultatas – valstybės deklaruotas tikslas įtraukti tėčius lieka neįgyvendintas, o jaunos šeimos biudžete lieka milžiniška skylė, nes tiesiog prarandamos dviejų mėnesių pajamos. Šeima nubaudžiama už tai, kad jos gyvenimas netelpa į biurokratinius rėmus.
Mano siūlymas: nuo prievartos prie skatinimo!
Valstybė neturi diktuoti sąlygų, kurios šeimas finansiškai smukdo. Turime taikyti ne „lazdos“, o „morkos“ principą.
Registruoju įstatymo pataisas, kuriomis siūlau leisti abiem tėvams gauti išmokas vienu metu, jei jie realiai dalinasi priežiūra:
✅ Mamai grįžus į darbą, už likusius 2 mėnesius jai toliau teisėtai priklauso vaiko priežiūros išmoka.
✅ Tėtis, išėjęs savo neperleidžiamų atostogų, taip pat gauna jam priklausančią išmoką ir realiai būna su vaiku.
Tokiu būdu šeima ne praranda pinigus, o yra paskatinama.
Tėvai gauna realią finansinę valstybės paramą už tai, kad abu aktyviai įsitraukia į vaiko auginimą.
Turime gerbti ir remti šeimų pasirinkimą, o ne kurti jiems dirbtines finansines kliūtis.