Finansiniai sukčiai kasmet iš Lietuvos gyventojų išvilioja milijonus eurų. Siekdamas sustiprinti žmonių apsaugą ir aiškiau apibrėžti finansų įstaigų atsakomybę, inicijavau Mokėjimų ir Vartojimo kredito įstatymų pataisas.
Sukčiai tampa vis išradingesni. Jie apsimeta bankų darbuotojais, siunčia suklastotus pranešimus, išvilioja prisijungimo duomenis, o kartais net įtikina žmones paimti vartojimo kreditus. Nukentėjusieji praranda santaupas, patiria didžiulį stresą, o kai kuriais atvejais lieka ir su finansiniais įsipareigojimais.
Problemos mastas kelia nerimą. 2020 metais iš bankų klientų sukčiai išviliojo 4,8 mln. eurų, o 2024 metais ši suma jau siekė 20 mln. eurų. Per šį laikotarpį finansinio sukčiavimo atvejų skaičius išaugo daugiau kaip septynis kartus.
Didesnė atsakomybė finansų įstaigoms
Inicijuotomis įstatymų pataisomis siekiu, kad bankai ir kiti mokėjimo paslaugų teikėjai aktyviau užkirstų kelią sukčiavimui, o ne tik reaguotų į jau įvykusius nusikaltimus.
Siūlau įpareigoti finansų įstaigas stebėti mokėjimo operacijas ir stabdyti pavedimus, kai yra objektyviai pagrįstų priežasčių įtarti sukčiavimą. Jeigu finansų įstaiga turėtų pagrindą sustabdyti įtartiną mokėjimą, tačiau to nepadarytų, jai tektų įstatyme numatyta atsakomybė už žmogaus patirtus nuostolius.
Taip pat numatoma aiškesnė nukentėjusiųjų apsauga tais atvejais, kai sukčiai apsimeta banku. Esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, žmogui turėtų būti grąžinami prarasti pinigai.
Svarbus pakeitimas – finansų įstaigų pareiga pagrįsti savo sprendimus. Vien tai, kad mokėjimas patvirtintas naudojantis žmogaus prisijungimo priemonėmis, savaime neturėtų būti pakankamas įrodymas, jog jis sąmoningai autorizavo konkrečią operaciją ar elgėsi labai neatsargiai.
Papildoma apsauga nuo sukčių primestų skolų
Įstatymų pataisos apima ir vartojimo kreditus. Kredito davėjai, turėdami pagrįstų įtarimų dėl sukčiavimo, privalėtų apie riziką įspėti klientą, įvertinti aplinkybes, o prireikus – sustabdyti kredito lėšų išmokėjimą.
Tokiu būdu siekiama apsaugoti žmones nuo situacijų, kai sukčių įtikintas asmuo ne tik praranda turimas santaupas, bet ir lieka su paskolos įsipareigojimais.
Žmogus neturi likti vienas prieš sukčius
Kova su finansiniu sukčiavimu negali būti vien gyventojų atsakomybė. Finansų įstaigos turi technologijas, informaciją ir galimybes atpažinti įtartinas operacijas. Todėl jos privalo aktyviai prisidėti prie žmonių pinigų apsaugos. Mano tikslas – kad finansų sistema būtų ne tik patogi, bet ir saugi, o nuo sukčių nukentėję žmonės neliktų vieni su savo problemomis.
Įstatymų projektais siekiu aiškesnių, visiems rinkos dalyviams privalomų sukčiavimo prevencijos standartų ir sąžiningesnio atsakomybės paskirstymo.
Tai svarbus žingsnis siekiant, kad finansinio saugumo užtikrinimas taptų ne vien gyventojų rūpesčiu, bet ir aiškia finansų įstaigų pareiga.